Kol parašiau, susinervinau, nėra pavadinimo.

Sapnuoju, kad einu Akropolyje ir kažkokioj aptemdytoje patalpoje matau sėdinčią N. Ji atrodo labai išvargusi, išbalusi ir liūdna. Toje pačioje patalpoje sukinėjasi ir jos draugai iš uni, žinau, kad jie ruošia patalpą N gimtadieniui. Mąstau, kodėl ji juos pakvietė švęsti, o manęs ne. Pagalvoju - gal todėl, kad aš jos į savąjį nekviečiau? Ir tuo pačiu stebiuosi, kad jai tai rūpi - juk aš nešvenčiu savo gimtadienių. Prisėdu prie jos, klausiu, kodėl ji tokia išvargusi. Atsako, kad šį mėnesį jiems labai labai striuka su pinigais, su V daug dirba, kad tik turėtų iš ko išgyventi ir šis gimtadienis jai kaip peilis po kaklu, reikia padaryti, o pinigų nėra. Kalbu su ja, aiškinu, kad nebūtina privalomai daryti gimtadienių, jei sunki padėtis, tai nėra pareiga. Pateikiu save kaip pavyzdį, kad nedariau savo gimtadienio.

Žiūriu į savo lagaminą, kurio apatinėje dalyje kaldra, vidurinėje drabužiai, o viršutinėję daug dokumentų. Nežinau, iš kur grįžau, bet grįžau iš kažkokios kelionės, atrodo, kad buvau pas M. Lagaminas turi vieną spynelę, ją aš užkabinusi ant dokumentų dalies. Mąstau, kad jei dar kartą reikėtų rinktis, ką saugoti, spynelę vistiek uždėčiau ant dokumentų dalies.

Skambina mama, klausia, kaip sekės, atsakau, kad puikiai - fizinio egzaminą išlaikiau dešimtukui, mažai kam tai pavyksta.

Pristoja O. Jis nuolat prie manęs limpa. Kviečia kartu su juo pašokti rumbą. Suirztu, atsakau, kad jis turi su kuo šokti, bet jis primygtinai prašo. Pradedam šokti - šoku viena, žiūrėdama į teliką, kuriame šoka jis. Man nieko neišeina, į ritmą nepataikau, darau tik pagrindinį žingsnelį. Pasisuku į šoną ir matau jį šokantį kitam kambario gale taip pat vieną. Prieinu artyn, pradedam šokti žmoniškai. Išeina neįtikėtinai gražiai, net nustebau, kad taip moku - šokis kupinas meilės, kaip ir turi būti rumboje.

Grįžtu namo. Gyvenu su tėvu, kuris sapne atrodo gana jaunas vyras. Dar aš turiu raudonai mėgstančią rengtis sesę V bei brolį D - jie abu yra vyresni už mane ir jau išvykę iš tėvų namų studijuoti - sesė į Vokietiją, brolis į Vilnių. Turiu ir dar vieną brolį, kurio vardo nežinau ir sapne jo nepažįstu. Jis labai ryžas, su mėlynėm ant veido, be dviejų priekinių dantų, mėgstantis išgerti ir gyvenantis mano ir tėvo kaimynystėje. Jis yra vyriausias iš mūsų, o aš - pagrandukė.

Pradedu mąstyti, kad tėvas mane per griežtai laiko - jei kur išeinu, turiu grįžti viena ir ne vėliau nei x val. Mane tai pradeda labai kankinti ir aš nusprendžiu pabėgti iš namų. Taip ir padarau - išbėgu į laiptinę, mes esam aukštai, todėl labai daug laiptų reikia įveikti. Skudulinu, kaip įmanoma greičiau, tačiau mane vejasi tėvas, jaučiu, kad jis greitesnis ir vistiek mane pagaus, bet aš labai stengiuosi. Kažkur šone, lyg kokios dvasios, mane stebi V ir D bei šypsosi. Galų gale mane pagauna, grąžina namo, pasodina ant grindų. Tėvas pasikviečia vyriausiąjį brolį, gyvenantį kaimynystėje. Jie abu labai arti manęs kalba (ypač brolis laiko man suėmęs veidą rankomis ir žiūri į mane iš arti), kad negalima man pabėgti, aš privalau būti namie, gyventi čia, įrodinėja, kad tokia mano, kaip pagrandukės, pareiga. Žiūriu į juos labai išsigandusi ir išplėstom akim ir mąstau, kad ne ne ne, nenoriu aš tokio gyvenimo!!! Ką dabar turėsiu daryti, nejaugi reikės tiek daug pastangų įdėti, kad atsikratyčiau jų liguistumo ir išeičiau iš šitų namų? Jaučiu, lyg būtų prašviesėjęs protas, suprantu, kad pabėgti turėjau jau daug anksčiau, labai labai susinervinu ir išsigąstu.