Mistika

Važiuoju mašina Vilniuje, tačiau visi važiuoja priešinga juosta, ne vienas kitas žmogus, bet visi. Žinoma, aš bandau važiuoti teisingai, tačiau į mane lekia mašinos, daug avaringų situacijų. Parinuosi, atrodo, kad "visi prieš mane nusiteikę" ir nežinau, kodėl taip elgiasi. Kur bepasukčiau visi daro viską, kad išmuštų mane iš vėžių. Galų gale tenka sustoti avarinėj situacijoj ir kažkokie žmonės mane "susirenka" ir nusineša į neaiškų namą tarp medžių ant didelio kalno.

Tame name sėdi tokie patys bėdžiai, kaip aš ir kažko laukia. Kelios merginos, bet pagrinde vyrai - stambūs, stiprūs. Suprantu, kad mes esam žaidimo dalyviai - lėlytės - ir žaisime išgyvenimo žaidimą, gale liks tik vienas. Supanikuoju vėl šiek tiek, tačiau stengiuosi išlikti rami. Apsižiūriu - paprastai pabėgti neišeis dėl paprastos priežasties - mus pagrobė, valdo ir saugo kažkokios mistinės būtybės ir dar neperkandau, kaip jos veikia. Žinau, kad netrukus prasidės žaidimas, todėl būtybių kažkokiu būdu paprašau, kad leistų susipažinti su praeito žaidimo nugalėtoju. Ateina juodaplaukė mergina, beje - irgi mistiška - gali nepastebimai greitai daryti veiksmus ir išskleisti dantis kaip vampyro. Na ir kitaip į ją pasižiūrėjus darosi baugu. Einu su ja į kitą kambarį, o iš paskos eina ir kiti dalyviai. Susiparinu - kam man nugalėtojos patarimai, jei visi juos girdės. Tačiau visi neprisijungia tik keletas. Pradedam kalbėtis.

Teisybė bus

Rytoj turiu gintis magistrinį. Tam reikalui draugelis už mane sukūrė šokį ir išmokė jo mane ir jo pagalbininkus. Šokis gan nesudėtingas, bet apsigynimui užteks. Šoksim pagal kažkokią Britney Spears dainą.

Nueinu į univero gynimo salę - ten masė žmonių ir dar daugiau popierius beskaitinėjančių dėstytojų. Eina grupė po grupės, tuoj ir mūsų eilė bus, o aš nebeprisimenu kaip šokti, tik vieną kitą žingsnelį. Prašau visų, kad sustotų parepetuoti, jie taip ir padaro - vieną kart pašoka ir išsiskirsto, bet aš neišmokau iš naujo, vėl zyziu, kad mane iš naujo pamokintų. Pamokina viena draugė, dingsta, prašau trečio, ketvirto šokėjo, bet visiems jau atsibodau, juk šokis toks lengvas. Man panika, bandau bandau, kažkas parodo vieną kitą žingsnelį, bet neišeina, neprisimenu viso. Dainuoju Britney Spears ir vis dar prašau, kad kas nors man parodytų. Galų gale mūsų eilė eiti į sceną, bet vieno šokėjo nėra - tėvas neleido šokt, dar viena draugė guli ant grindų ir tingi, kiti irgi kažkur netoliese, bet išsimėtę. Pasilenku prie gulinčios draugės, vos ne maldauju, kad eitume, jau mūsų eilė, o ji guli ir nieko. Na ir neprireikia, nes prie manęs prieina kažkas iš univero kostiumuotų dėdžių ir informuoja, kad nevargčiau, nes aš ir taip neprileista prie gynimo.

Huh? Nesupratau? Koks čia briedas? Matau, kaip dėstytojai ir šokėjai išsiskirsto. Nebeišlaikau, apsižliumbiu tulike. Nusivalius varvančius dažus, einu parodyti, kas yra kas. Žingsniuoju univeru ryžtingai pas komisijos pirmininką, turės pasiaiškinti - egzus aš išsilaikius, baigiamąjį darbą irgi pridavus, jei jis toks mėmė, kad nesugebėjo visų dokų susirinkti ar ištaisyti, tai dabar turės reikalą su manim. Einu per kabinetus, tačiau jis pirmas mane susiranda ir tempiasi į kabinetą. Šypsos, kalba kažką angliškai (o aš kaip tyčia pamirštu anglų kalba ir nieko nesuprantu) ir matau, kad pildo mano dokumentą, kuriame rašo kažką angliškai, berods rašo, kad apsigyniau ir galima suteikti man diplomą. Nu ne, sakau, palaukit, ką čia rašot, neva chaliava?? Prašau, man paaiškinti, kodėl buvau neprileista prie gynimo! Tačiau dėdė civilinės teisės katedros vedėjas ir toliau rodo man, kad va, matai, durnele, ir taip tave praleidžiu, pablatum. Na bet nusileisti negaliu, vardinu, kad egzus išsilaikiau, baigiamąjį darbą irgi jam atidaviau tiesiai į rankas! Staiga tas asilas prisimena - tikrai gi, atidavei! O aš galvojau neparašei...bet dabar prisiminiau...

Prisiminiau, prisiminiau, ot durnius.

Vestuvės

Daugybė žmonių ruošiasi šventei - M ir kažkokios nepažįstamos mergos vestuvėms. Ir aš ruošiuosi, bendrauju su savo giminėm ir dar krūva nepažįstamų žmonių. Kažkokia panelė užsitempia mane į namo palėpę ir parodo savo mini suknelę, su kuria taip pat turėjo būti ištekinta, bet atsisakė visko ir pabėgo. Ta proga jos tėvas jai dar kartą atskaito moralą. Smagiai pasikarstau po niekada nebaigtą statyti palėpę ir einu į šventę. M vestuves priimu kaip žaidimą - paskui gal visi trys pagyvensim kurį laiką arba ta merga dings ir tiek. Tačiau pasibaigus vestuvėms, trečią dieną prabundu skaudančia galva, o M su žmona nebėra, išvykę kažkur. Pasijuntu keistai. Paprasčiau išsireiškus blogai. Čia kaip suprasti?? Kur jie, kodėl aš čia palikta? Visi aplinkui tik ir kalba apie jaunuosius ir kaip jie dabar kažką ten lanko, vėliau gal dar užvažiuos čia padėti susitvarkyti.
Jau beveik visą dieną susierzinusi laukiu M. Nebesuprantu, kur jie? Kodėl aš palikta viena? Ar man jau pradėti kraustytis iš mūsų namų? Jie atvažiuoja, pasikviečiu M ir klausiu - kas čia buvo? Einam vienas šalia kito, jis mane apkabinęs, kaip visada meiliu žvilgsniu ir ramus, atsako - vestuvės, faina gi, jo? Atsakau, kad buvo faina iki šiandienos, kai jis su ja dingo ir mane paliko. Atsako, kad jie gi jaunieji, tai taip reikia. Sakau, persiprašau, bet jei jau norėjai vestuvių, tai galėjai manęs paklausti, gal būčiau sutikusi aš, nes dabar nesuprantu, kur žaidimo esmė? M, susinervina - tai tu nesi patenkinta??? Ir susinervinęs nueina. Vėl lieku nieko nepešus ir nesužinojus, kas gi čia buvo.
Pykstu. Nusprendžiu išlieti savo blogą nuotaiką seksui. Ta proga pasimyliu su J. Pasirodo, ji naujai kepta shemale, dar nelabai moka naudotis savo naujuoju ir, turiu pasakyti, mažuoju kūriniu, bet tiek to. Dar pasimyliu su savo exu. Ir vistiek lieku pikta. Iškraustau tėvų pašto dėžutę, randu kažkieno dovaną, skirtą M - triusus. Nusprendžiu atiduoti, kai jis vėl grįš "pasiaiškinti" :)
Prabudus M kur kas geriau pasiaiškino, kas ten buvo:))

Karas pagal level'ius. Šautuvai - mano palydovai

Sapne mes gyvenome tame pačiame mieste, kuriame reziduojame ir dabar. Mūsų nuomojamas butas - trečiam ar ketvirtam aukšte. Visada jaučiau, kad su juo kažkas ne taip. Žiūrėjau pro langą ir pamačiau, kaip kaimynui einant link lango namas palinko į išorės pusę - juk vos vos ir jis nugrius! Prie lango priėjau ir aš - namas pasviro, mūsų gyvybei gresia pavojus. Paskambinau M, nusprendėm reikalauti buto savininko, kad duotų mums kitą butą visai kitam name. Na...jis lyg ir sutiko, tačiau su sąlyga - kad jį rasim ir išlaisvinsim iš priešų nelaisvės.
Vaizdas pereina į karą mieste. Lakstau su šautuvu, ieškau konkretaus asmens, kuris žino, kur mūsų šeimininkas. Namai, butai apleisti, daug kovojančių, šaudomės/gaudomės. Esu pirmo level'io kareivė ir jaučiu, kad čia man ne vieta - per paprasta, aš viena padarau tiek, kiek pusė kitų pirmo level'io kovotojų, todėl bandau surasti M ir jo buvusį kolegą R. Jie - antro level'io kareiviai - jų kovos zona kita, priešai stipresni. Ir aš noriu ten būti!

Dirbtinė kova ir vyrai juodais drabužiais

Mūsų grupelė žmonių buvo ypatingi ir tuo pačiu kvailiai. Mes turėjome ginklus, su kuriais įmanoma nugalėti gal ateivius, o gal šiaip neatpažintus subjektus (toliau - Ateivis). Ginklas mėlynas - su trumpu vamzdeliu ir oro pripildytu apvaliu antgaliu. Šauna iš jo mėlyna srovė, pataikius į Ateivį šis išnyksta kaip dulkė. <--čia mūsų ypatingumas. O kvailumas tame, jog žmonės, neturintys ginklų, neturi problemų ir su Ateiviais, o mes kaip kokie kareivėliai veliamės į konfliktą su būtybėm, kurios tiesiog neatpažintos ir nieko daugiau, ir mirštam vieni po kito.
Ateiviai nebuvo labai konfliktiški, na bet žinoma šaudė į žmones, kurie naudojo ginklą prieš juos. Naujausia ir svarbiausia jų užduotis buvo atimti iš mūsų bent vieną ginklą, kad ištirtų, kaip mes jį padarėm - iki šiol nei vienas žmogus ar joks kitas padaras nesugebėdavo žudyti Ateivių. Todėl mums teko nelaimė būti įviliotiems į spąstus kažkokioje mokyklos klasėje. Žinojome, kad atėjus Ateivių karalienei visi būsime išžudyti ir netgi labai paprastai - jie panaudos vieną vienintelį ginklą, kuris savo banga nušluos visas klasėje esančias gyvas būtybes, todėl visi puolėme slėpti po stalais, suolais, kuo pakliuvo. Sėdėjau su M po stalu ir negalėjau susitaikyti, kad čia jau viskas, o mes nieko nedarom! Išbėgau iš klasės ir nurūkau tiesiai prie jų karalienės. Galvojau, jei mirs ji, mes išgelbėti. Nežinau, kur tuo metu buvo mano ginklas, bet karalienei į pilvą susmeigiau peilį ir dar patraukiau į viršų, kad daugiau susipjaustytų. Deja deja, nors atrodė Ateiviai taip pat kaip mes, jų viduje po oda buvo tuščia... Karalienė palenkusi galvą pažiūrėjo į mane, lyg sakytų: "durniuke, ir ką gi tu čia bandai padaryti?" Išsitraukė peilį iš pilvo, o aš tuo metu paleidau kojas ieškoti pagalbos.
Bėgau, žinodama kur - netoliese vyko prabangus turčių vakarėlis. Jame rinkosi pasaulio milijonieriai ir pan. Tikėjausi, kad kažkuris iš jų būtinai turės pažinčių su įtakingais prezindentais, na pavyzdžiui Obama, o šis galės mums padėti. Prieš tai iš giminės baliaus pasiėmusi puskę nubėgom į viešbutį. Prie durų mus kelis kartus išmetė apsauginiai, kol nesugudravau ir netoli pamačiusi šeimininko žmoną pribėgau prie jos ir ženklų kalba paaiškinau, kad noriu prie vandenėlio - baseino, prie kurio būriavosi visi turčiai.

Mirtis :)

Upėje, kurioje maudėsi daugybė žmonių, žiojėjo sūkurys. Toks, kaip po Japonijos žemės drebėjimo. Žiūrėjau į besimaudančius bepročius ir bandžiau suprasti, na kodėl jie taip "prašosi" būti įtraukiami? Juk čia ne nuo tilto su guma nušokti, čia reali mirtis :) Hm, kvailiai.
Štai priėjau namą, kuriame man kalbos pamokos. Mokytojas visus vertė apsirengti marškinėliais, bet jie tokie dideli, vyriški, na kam man jie? Spintoje susiradau peršviečiamą maikutę ir apsivilkau ją, iš karto ant savo gundančiųjų.. Mokslai sekėsi nekaip, grįžau iš sapno neišmokusi nei vieno naujo žodžio :))) Kadangi tokia nesėkmė, tai nusprendžiau lipti į ketvirtą aukštą. Jame radau kambarį su maža kinų mergaite.
- Ką čia veiki?
- Slepiuosi nuo tėvelio?
- Kodėl?
- Jis beprotis!
Lauke pasigirsta panika ir buldozerio burzgimas. Pažiūriu pro langą - apysenis kinas sėdi už buldozerio vairo ir važiuoja tiesiai į namą, kuriame esu! Tiesiai į laiptinę, kurioje esu! Viduje šmėsteli dvejopas jausmas: "xaxa, durniukas, nugriauti namą ruošiasi? Pirmyn :D Tik kaip man pabėgti. Bet jei, visgi nugrius?" Vienas kitas smūgis ir namas pradeda drebėti. Kinų mergaitė pradeda klykti ir blaškytis po namą. Pabėgimo planą laikas galvoti ir man - jei bėgsiu į apačią, susidursiu su buldozeriu, o kur dar bėgti? Pro langą šokti? Vis dėlto, pasirenku apačią, tačiau beviltiškai, namas jau griūna. Matau blokus priešais save, pasijuntu spąstuose, kažkas užkrenta ir ant manęs. Matau, kaip kinas tiesia savo ranką į mane, bet, atrodo, pavėlavo, nes man jau migla akyse.

Kitas pasaulis, nauji potyriai, kurių mes nespėjom patirti, nes teko pabusti

Tai, ką rašau dabar, ne sapnas, tik mintys. Kažkodėl prie sapnų niekada neparašau savo minčių, ką manau apie tai, nors visada sapnas kažką viduje palieka, kelia klausimų arba linksmina:) Šis sapnas smalsus. Labai derinasi prie jo frazė "smalsumas pražudė kiškutį". Norėčiau jį pratęsti, nes ir sapnuose smalsumas gajus :))

xx
Taip vadinama pasaulio pabaiga atėjo. Visiems žemės gyventojams buvo pranešta, kad x dieną dvyliktą nakties ateis "pasiuntinys", visus mus "numarins", o jei tiksliau - pasiims į kitą pasaulį ir šiame pasaulyje mes būsime mirę, o kitame gyvensime. Daugiau jokios info nebuvo. Artinosi ta diena ir vienas po kito žmonės dingdavo, būdavo perkeliami į kitą pasaulį. Aš su M likom prie kelių paskutinių, nes nelaukėm tos dienos, nestovėjom eilėj. Galų gale atėjo dvylika ir pasiuntinys (jauna, graži mergina) atskrido su mumis pakalbėti (kadangė matė, jog savo noru neinam): "Tai kas jus neramina?" "Ar galim pasilikti čia, šiame gyvenime?" "Galite, bet žinokit, kad čia lieka tik keliolika žmonių, jie visi labai atsilikę ir neišsilavinę žemdirbiai, ar norit būti su jais?" "Nenorim, bet per mažai informacijos apie tą kitą pasaulį, kas jame bus, ar mes būsim gyvi?" "Taip, bet būsit šiek tiek kitokie. Visi žmonės tame pasaulyje ant nosies gauna apgamą, tas apgamas jus maitina, per burną nevalgysite, visko, ko jums reikia, jums duos apgamas. Taip pat ten dirbsite." "Kodėl plačiau apie tai nepasakojat, ar mes ten būsim išnaudojami, kažkokie vergai?" Ir ji nieko nesakė, numarino mus ir perkėlė į apgamuotųjų pasaulį. Viskas, finito! Kaip ir dažniausiai, pabudau ne pačioj geriausioj vietoj. Ir kodėl vis dar manau, kad smalsumas pamatyti kitą, ateivių pasaulį, mus pavertė vergais?:)