Laukiu pieno puta išplaukiančių M ir A. P. :)

Gyvenu sau rami Prahoje, niekam netrukdau, į kriminalus beveik nesiveliu. Parašė draugai iš Lietuvos, kad atvažiuoja į svečius. Galvojau, pavedžiosiu juos po miestą, bet šįkart nusprendžiau "paimti nežinomus plotus". Prahos žemėlapyje, pačiame centre, kažkur senamiestyje ar šalia jo, yra parkas su ežeru. Mes su M daugybę kartų bandėm rasti tą ežerą, bet eik kaip nori - pagal žemėlapį, be jo, vaikščiok visą centrą skersai išilgai, bet ežero niekada neradom. Šįkart nusprendžiau nenurimti, ir ne tik įprastą centrą svečiams parodyti, bet ir "iškast" galų gale tą ežerą.
Paskambinau A. P. ir susitarėm susitikti. Jis man turėjo paaiškinti, kaip prieiti ežerą. Susitikom, parodė žemėlapyje (lyg prieš tai nebūčiau žemėlapyje mačius:D) ir paaiškino, kaip tiksliai ten patekti. Savo svečių turėjau laukti taip pat A. P. pasiūlytoje vietoje - ant vieno medinio namuko stogo. Užlipau ant to stogo ir laukiu. Iš po lentų pradėjo lįsti kirmėlės, labai daug. Purčiausi, stengiausi užimti kuo mažiau vietos, kad tik kirmėlės prie manęs neprisiknistų ir galvojau "Nu kodėl A. P. mane pas šitas kirmėles nusprendė pasiųsti, kodėl???" Bet kaip vėliau supratau, A. P. su kirmėlėm neturėjo nieko bendro, tos kirmėlės tiesiog man norėjo pasakyti, kad eičiau velniop nuo šito namo stogo ir apskritai iš parko ir senamiesčio, nes man blogai baigsis. Bet kadangi jos nemokėjo kalbėti, tai aš ir nesupratau.
Štai ir M su svečiais. Vedžiojom juos per senamiestį, per parką, priėjom ežerą ir nusprendėm paplaukioti, pabūti čia ilgiau. Pasirodė ir A. P. Aplinkui daug žmonių, turistinės grupės, o plaukiant ežere pastebėjom ir juodai apsirengusių kareivių su baisiai dideliais ir labai įvairiais šautuvais ir kitom puškom. Tuomet tik pagalvojau "aš su kareiviais nieko bendro neturiu, tegul šaudosi, jei nori, o man ir ežere gerai". Kvaiša buvau, mat kareiviams tik manęs ir "mano šeimos" reikėjo, taip pat dar keletos nepažįstamų žmonių. Į "mano šeimą" įėjau aš, M, A. P. ir buhalterės iš pirmojo darbo :D Su M nuplaukėm toliau ir prasidėjo šaudymas. Juodieji kareiviai buvo labai baisūs, bet mūsų dar nematė. Jie šaudėsi su kitais, civiliškai apsirengusiais žmonėmis - raudonaisiais, o visi kiti tik rėkė iš baimės ir lakstė aplink, stengdamiesi pabėgti. Vaizdas buvo baisus - šaudomi visi iš eilės, per daug nesicackinant, ir nors į civilius nebuvo specialiai taikomasi, bet jei jiems kliūdavo, niekas nesiparindavo. M nuplaukė atgal, surinkti visus likusius ir prisijungti prie manęs, o aš išlipau į krantą ir užlipusi ant stogo, prisiglaudusi prie kito namo, laukiau visų kitų.
Čia buvo mūsų klaida, mat toje vietoje vyko pats "pikas" - mano akyse, pro mano veidą skriejo kulkos, žmonės buvo gaudomi ir užmušami kankinamai. Galų gale supratau, kad reikia nešti iš čia kudašių, nes man bus šakės. Kai tik atsistojau, prasidėjo dar didesni nemalonumai - mane pastebėjo juodieji, pradėjo į mane šaudyti iš visų pusių, mačiau, kad minimum penki kareiviai bėga į mano pusę ir atrodo ruošiasi mane prigriebti. Na kas beliko? Čiupau pirmą pasitaikiusį automatą ir - atsišaudyt. Tuo metu manyje "instaliavosi" daugiau žinių :D ir aš supratau, kad pagrindinis taikinys esu aš (tiesa, gyvos jiems manęs nereikia, bet turiu būti mirusi) bei mano šeima. Žinojau, kad geriausia mirtis bus, jei mus tiesiog nušaus, tačiau jie norėtų mus pagauti ir užmušti rankomis, kaip ką tik padarė šalia manęs buvusiam vyrui - į smegenis iš abiejų galvos pusių įkišo du storus vinis ir pasukiojo. Faaaaaak!!!!!!! Manyje jau tiek adrenalino buvo!!!!! Juodas vyras su vinimis jau siekė manęs, tačiau tuo metu aš jau buvau kaip terminatorius ir praktiškai nenustodama šaudžiau iš automato ir bėgau bėgau link šeimos pusės, nes žinojau, kad aš geriausiai žinau išėjimą iš senamiesčio ir privalau juos išvesti! Čiach čiach!!! Kaliausi su kareiviais tiek kojom, rankom, tiek automatu, negailėjau nei vieno, neliečiau tik "raudonųjų" (ne civilių žmonių, kovojančių prieš juoduosius). Į mane skrido granatos, mane bandė pasiekti įvairiausi kankinantys ginklai ir mane kaip taikinį matantys žiaurūs ir visus naikinantys juodieji. Niekaip negalėjau išmesti iš galvos minčių apie tas vinis smegenyse, laaaabai nenorėjau taip mirti!! Nuo šeimos nepasimečiau, pamačiau juos, tačiau visi jau buvo išsiskirstę, visų rankose mačiau šautuvus, atsišaudinėjo ir nebegalėjo veikti kartu, kiekvienas kovojo už save, praktiškai nebeįmanoma buvo susirinkti į vieną krūvą ir išeiti, nes juk juodiesiems tai būtų kaip ikrai konservų dėžutėj. Labiausiai norėjau prisijungti prie M ir kad jis eitų su manim, tačiau tuo metu pamačiau, kaip nušovė buhalteres, o M pasileido visai į kitą pusę, modamas man ranka, kad dingčiau viena, o jis eis kitu keliu. A. P. taip pat kaip išprotėjęs, išsitepęs veidą karo spalvom:D bėgo visu greičiu į dar kitą pusę ir be perstojo laikė pirštą ant automato gaiduko. Na atrodo A. P. sekėsi labai gerai - jo gąsdinanti išprotėlėjiška povyza nešė jam laimę - aplink jį visi krito kaip lapai, tačiau M įkliuvo į nemalonią situaciją ir aš grįžau jam padėti. Atsišaudėm sėkmingai, ji nubėgo savo kryptim, aš ketinau bėgti savąja, tačiau staiga į mano galvą įsirėmė stoooras, kokių 40 - 50 kalibro kulkas talpinančio ginklo vamzdis. Jau mačiau, kaip juodojo kareivio pirštas pradeda spausti gaiduką ir iš mano galvos tuoj liks susprogęs arbūzas. Taip išsigandau! kad net ranka paėmiau vamzdį ir palenkiau (sulanksčiau) jį į dešinę :D Todėl nušovė kitą žmogų, o aš nušoviau ginklo savininką :) Šiaip ne taip man pavyko ištrūkti iš "piko" vietos ir pakliūti į ramesnę senamiesčio vietą, kur kareiviai tiesiog stovėjo vietoj ir tikrino visus einančius. Ten įsimaišiau į japonų turistų grupelę, kurie įkalbinėjo kareivius juos praleisti. Kol jų visa grupė malėsi tarp kareivių, aš prasmukau ir apsimetusi ramia praeive, išėjau iš senamiesčio teritorijos, baisiai džiaugdamasi, kad "muitininkai" manęs nepažino.
Tačiau džiaugsmas truko trumpai - mano akyse pakilo diiiiiiidelis didelis ginklas. Valstybės vadovai nusprendė kaip raketą iškelti biologinį ginklą (mačiau tokį per teliką - tai ginklas, kurį aktyvavus, jis labai didelėje teritorijoje išnaikina visą gyvybę, tačiau be sprogimo - visi gyvieji miršta, o pastatai ir daiktai lieka nepažeisti). Taigi be galo didelis biologinis ginklas buvo iškeltas, nukreiptas į senamiesčio pusę ir aktyvuotas mano akyse. Man net silpna pasidarė, tik apie vieną galėjau galvoti - ar spėjo M ir A. P. išeiti??????????? Kažkodė maniau, kad nespėjo, nes jie šaudydamiesi bėgo į patį piką, o aš iš senamiesčio. Tokia išsigandusi ir vos laikydama ašaras atsisėdau prie ežero, esančio šalia senamiesčio. Staiga ežere atsirado trys spalvotos ilgos juostos - juoda, raudona ir geltona. Manyje vėlgi "instaliavosi" žinios, kad po biologinio ginklo visi mirė, tačiau dar gali išplaukti ir tapti gyvais. Juodoji juosta skirta visiems juodiesiems kareiviams kankintojams bei mirusiesiems, iš šios juostos niekas neišplauks. Iš raudonosios juostos išplauks visi raudonieji (kariavę prieš juoduosius) ir sužeistieji, o iš baltosios visi civiliai ir kiti geri žmonės. Sapnas tuo ir baigėsi, kad spoksojau į raudonąją ir geltonąją linijas ir laukiau laukiau...