Kirto per mano savimeilę:)

Pirmam plane stoviu su A. K., jis rūko ir kalba, kad nesidžiaugčiau, jog mane myli darbuotojai, nes iš tikro aš dirbau blogai - jei būčiau buvusi "už valdžią" ir nesišakočiau, viskas būtų vykę daug sklandžiau ir būtų daug geriau išsprendžiami su darbuotojais susiję klausimai, tuo tarpu dabar jie sutrikę, patys šakojasi, kertasi su valdžia, kuria nekokias nuotaikas, vietoj to, kad visi eitų kaip kumštis, vietoj to, kad pinigai darbuotojams ir jų gerovei būtų skirstomi sklandžiau ir paprasčiau ir t. t. 

Vėliau aš atsiduriu ofise. Vis dar dirbu darbe (iki išėjimo koks mėnuo liko). Tačiau čia dirba dar ir J. P. Ji ką tik priimta. Nesuprantu, kodėl ją priėmė, rodos tik vakar pasakiau, kad išeisiu iš darbo, o ji jau čia dirba. J. P. pro mane neša lapus, matau, kad juose darbuotojų vardai, pavardės ir kiekvieno jų charakteristika, aprašymai, ka ji juose pastebėjo blogo ar gero, ką daryti, kad visi būtų "geri". Aš labai sutrinku, pala pala, koks čia velnias vyksta? Kas čia per "darbuotojų gerinimo programa"? Spėju pamatyti ir savo vardą, pavardę, prie jų parašyta, kad dirbu blogai ir reikia atleisti. Kadangi J. P. nuėjo į M. J. pusę, nueinu prie jos stalo, randu daug slaptų dokumentų, planų, kaip ką keisti, ką atleisti, kas blogai. Einu pas M. J. ir klausiu, ar mane norėjo atleisti? Ji man atsako, kad taip, planavo, bet vakar pati pasakiau, kad išeinu, tai problemos nėra. Vėliau sapne ilgai galvojau, ką parašyti atsisveikinimo laiške darbuotojams - kad išvykstu į kitą šalį, todėl išeinu iš darbo, ar, kad mane tuo pačiu ir atleisti norėjo. Prieinu išvadą, kad netylėsiu, parašysiu visą situaciją, kokia ji yra, kodėl turėčiau tylėti, kad buvo kažkas daroma man už nugaros, kad aš bloga ir nepageidaujama?

Taip mąstau didelėje darbovietei priklausančioje salėje, kurioje yra keletas darbuotojų ir staiga vienas salėje esantis žmogus ryškiai sušvinta balta šviesa, prieina prie kito žmogaus ir jį pasmaugia. Prasideda panika, visi bėga iš salės. Tolumoje sušvinta dar vienas ir dar kažką pasmaugia. Aš iš karto suprantu, kad čia yra "vampyrai", kurie turi savo strategiją, savo planą, kaip pakeisti mano darbovietę. "Vampyrai" pasirodo kartas nuo karto, todėl minėtoje salėje kartais vyksta darbas, kartais kyla panika, nes staiga vėl atsiranda "vampyras" ir vėl ieško, ką smaugti. Jie smaugia ne bet ką, jie renkasi konkrečiai. Sapne aš jų saugausi, bet tuo pačiu ir viduje jaučiu, kad jie gali mane nužudyti, bet kartu ir saugo mane:/ Dvilypumas kažkoks, bet tokia savijauta. Aš jų kažkaip nebijau, bet jei jie atsiranda, nebėgu pro duris, nežviegiu, bet einu tolyn, stengiuosi, kad neprieitų prie manęs. Deja. Vienas jau stovi šalia. Pasako, kad užsidėčiau pirštines ir atsitupčiau už kėdės. Aš nesutinku, nes nežinau, kam to reikia. Jis pasako, kad esu jam reikalinga ir jis mane apsaugos, bet tik tuo atveju, jei jo klausysiu. Tokių kaip jis yra keletas, kurie mane saugos, nes tarp jų yra ir tų, kurie mane nužudys ir tų, kurie saugos. Man pasako, kad aš negaliu suprasti, kuris iš jų mane saugos, o kuris pasmaugs, todėl vengčiau jų ir klausyčiau tik tų, kurie priėję prie manęs man nieko nedaro. Mums kalbantis, staiga, sušvinta dar vienas žmogus - jis irgi "vampyras". Jis tvirtai mane suima ir pasako, kad čia rimtos strategijos, čia slaptas karas, kad aš į tai įtraukta ir jie mane turi apsaugoti nuo jų pačių bei nuo kai kurių mano darbovietės valdžios žmonių. Pasako, kad ir toliau, jei galiu, pašniukštinėčiau J. P. stalą, stebėčiau, kas vyksta ir pati daryčiausi išvadas, nes J. P. čia įvelta tam, kad kažką sugriautų, kad aš turiu būti protinga ir "vampyrai" man negali pasakoti, kas čia vyksta, gali tik kažkiek apginti. Mano pašnekovai dingsta. O aš, pagriebusi už rankos vieną savo draugę, kuri bijodama sėdi ant žemės, tempiu ją tolyn iš tos salės, kurioje gali bet kuriuo momentu sušvisti dar vienas slaptas žmogus-"vampyras" ir mus nužudyti.