Gliukai. arba O tiesa gali būti tokia. arba Gliukai ir praleidžiam tą "tiesa"

Aš numiriau. Numiriau, atsimerkiau ir priešais save pamačiau Jūratės veidą. Jūratė vadovauja ir tuo pačiu yra vykdytoja ir šiaip pagrindinis ..... tarkim vaiduoklis (bet kartu ir žmogus - vienintelė tokia) tarp visų vaiduoklių. Numirus žmogui Jūratė skrenda aukštai aukštai aukštai, bet ne į dangų, tiesiog aukštai, ir įjungia kažkokią rankenėlę, kad tas numirėlis-vaiduoklis galėtų gyventi toliau.

Vaiduokliai žino vieną tiesą - žmonės daug ko nežino. Žmonės mano, kad jie yra homo sapiens - aukščiausios rūšies būtybės žemėje, bet iš tikro taip nėra. Žmonės yra paprasti sraigteliai, kurie bando kažką sužinoti, atrasti, o visiški lievakai tiesiog tiki, kad yra Dievas, bet tikėjimas nėra tas pats, kas vaiduokliai.

Vaiduokliai žino, kaip sudarytas pasaulis, šviesa, kiek gyventojų tipų yra (dar tokių kaip vaiduokliai ir žmonės yra daug įvairių rūšių), vaiduokliai mano visus kitus tipus (rūšis), tuo tarpu vieninteliai žmonės nieko nemato. Vaiduokliai gali skraidyti, vaikščioti, išvystyti skrisdami šviesos greitį ir t. t.

Aš esu kvailas vaiduoklis, nes vietoj to, kad sapne domėčiausi visais tais įdomiais dalykais, aš sekioju paskui Jūratę, klausinėdama, kas čia dabar buvo, kai aš numiriau, o vėliau nusprendžiu aplankyti A. Atskrendu į kažkokį jo ir jo tėvo remontuojamą butą ir pasirodau jiems (vaiduoklis gali rinktis, ar rodytis žmonėms, ar ne). Vėliau nuskrendu į pirmą aukštą ir vėl jau savom kojom lipu į tą butą. Iš buto šuns pavedžioti išeina A brolis. Džimas (šuo) pradeda smarkiai ant manęs loti, o A brolis labai sutrinka (nes ir jam rodausi). Pasidaro truputį gaila šuns, bet nusprendžiu pažaisti, ir kaip tikras vaiduoklis pakylu nuo žemės ir visaip gąsdinančiai mosikuodama rankom bei skleisdama vaiduokliškus garsus artėju link A brolio. Jis sutrikęs, bet infarkto negavo, nesuprantu, kokio velnio jį gąsdinau.

Kitas sapnas. Stebiu šeimą. Vyras išėjęs į darbą, motina buvusi narkomanė, sūnus paauglys. Motina prieina prie savo sūnaus ir šis jos paprašo, kad ji kažką duotų jam. Motina, paklausia, ar jis neapsinarkašinęs, sūnus atsako, kad ne, jis nevartoja ir toliau kalba. Stebiu motiną - ji laaaabai įdėmiai į jį žiūri ir greičiausiai supranta, kad jis apsinarkašinęs. Tuomet stebiu jos sūnaus akimis - vietoj motinos ir šiaip aplinkos jis mato visiškus gliukus, tiesiog kažkokias detales, dėmes... Sūnus bando apsimesti, kad jis nevartoja, bet gliukai tai žiaurūs...