Darbe mane laikinai pasodino prie administratorių, prie įėjimo durų - vieną dieną pradirbau ramiai, o po dviejų dienų pradėjau pykti, nes mano stalas, prie kurio visada sėdžiu, laisvas, tai kodėl aš turiu sėdėti prie durų, kur mažai šviesos ir visi vaikšto:/
Su kolegom išėjom žaisti boulingą ir atsidūriau su A prie upės. Mes lipom labai aukštom kopėčiom ir užlipom ant šlaito, ten aš miegojau apsirengusi chalatą, o A, jo brolis ir tėvas laužą kūrė.
Vėliau su NV ir IG nuo namo stogo įbėgome į laiptinę, paskui save užsidarėm stogo duris, nes mūsų ieškojo ir į mus vis šaudė Juozas [nežinojau, kad pas jį tiek neapykantos man:D]. Laiptinėje mokiau abi merginas "taktikos", kaip būti nenušautai: reikia būti labai tyliai, vengti tų vietų laiptinėje, kurios matomos pro durų skylutę, laikytis arčiau sienos ir t. t. :) Kažkodėl žemyn bėgti negalėjome, vienintelis mūsų išėjimas buvo stogo durys, bet juk ten šaudantis Juozas. Kai jam baigėsi šoviniai ir jis dėjosi kitus, išbėgom ant stogo ir lakstėm kitais namais stogais, jis vis mus vijosi ir šaudė, bet mes gerai mėtėm pėdas:) ir jis vis nepataikydavo. Kažkaip nusileidom ant žemės (kažkoks nepažįstamas miestas), perlipom tenisų korto tvorą, perbėgom aikšteles, pro duris iš jo išbėgom, o aš dar uždariau duris iš savo pusės bei užkabinau kabliuku, kad Juozui reikėtų vėl lipti. Tuomet jau mes įbėgom į tamsų, neapšviestą (naktis) ir labai labai tankiai namais apstatytą kvartalą. Tai buvo mūsų išsigelbėjimas, nes tokioje tankynėje kažin ar mus ras. Praėjo juodaodis, supratau, kad čia juodųjų kvartalas, bet aš nebijojau. Nuvedžiau mergas į kažkokias namų tankmes, susiradau viešbutuką, priverčiau savininką ir jo žmoną "prižadėti, kad laikysis konfidencialumo įsipareigojimo", jei Juozas užklystų pas juos, ir pradėjau budintis.
Subscribe to:
Post Comments (Atom)
No comments:
Post a Comment