Nesveiki pavydnikai

Aš žydė, kartu su kitais jaunais žydais dirbam kažkokį lažinį darbą, patalpoje, iš kurios sunku pabėgti, nes kažkoks vokietis isterikas ir maniakas bičas stovi su automatu ir nesicackindamas iššaudo visus, ką tik užsigeidžia - net ne po vieną, o grupėm. Vienu metu, kol vokietis kažkur išėjo, aš ir dar keletas sugebėjom pabėgti. Išbėgau pati sau viena ir per kažkokias obelų šakas pasilenkusi prasibrovusi, atsidūriau toje vietoje, kur tas vokietis su kažkuo bendravo ir rūkė. Kadangi kelio kitur nebuvo - tik pas vokietį, atgal į darbų vietą arba per plyną lauką, kur būčiau iš karto nušauta, grįžau atgal. Vokietis iš paskos. Dar pagrąsino, kad jei kažkas bandys bėgti, tai bus taip - pykšt pokšt - dar kelis nušovė. Po kažkiek laiko jis vėl išėjo ir dabar jau be galo didelė žydų ir kiniečių grupė pabėgo. Įsiroviau į laiptinę ir paskambinau į duris. Senas diedas atidarė šiek tiek nepatenkintas su žodžiais "nu kiek aš galiu jūsų priimti..." Priėmė mane ir dar dvi jaunas merginas, o viena jau pas jį buvo ir tenkino visus jo įgeidžius, kad tik jis neišduotų, jog ji čia. Į duris vėl pradėjo kažkas belsti. Bandžiau palįsti po lova, bet niekaip netilpau. Diedas atidarė, o ten buvo dar pora girtų mūsiškių mergų, kurios pradėjo kelti triukšmą ir šakotis. Bandėm jas užčiaupti, kad neprisikviestų vokiečių ir neiššaudytų mūsų, tačiau joms buvo dalampački. Todėl išlipau pro langa, leidausi aukštais žemyn ir pasiekusi žemę, norėjau pabėgti, BET dalis slėptuvės neradusių žydų - kinų nusitempė mane į savo kambarėlį, kuriame lėbavo ir triukšmavo ir bandė man duoti pamokėlę: "Jeigu mes nepabėgom, tai kodėl tu turi pabėgti?? Mirsi kartu su visais!" Jėtau, kaip aš nekenčiau šitų liurbių... Jeigu jie nori mirti, tai tegul ir miršta, o aš noriu pabėgti!!! Po kiek laiko šiaip ne taip ištrūkau iš jų, įsimaišiau į minią ir.... bye.